Work Text:
Tai buvo puiki diena begalinio sniego šalyje. Dangus giedras, vėjas lyg švelnus šnabždesys palei tavo žandus, ir saulė, ryškiai šviečianti.
Galėtum pasakyti, kad tai buvo puiki diena, pavyzdžiui, plaukimui į kitą šalį kur tu turi reikalų. Galėtum net pasakyti, kad viskas buvo taip puikiai suplanuota, kad nė sekundė nebūtų išvaistyta iš tokios dienos.
Ir tiesą sakant, viskas kas buvo suplanuota iki šio momento, ėjo kaip per sviestą, tiesiog puikiai.
Bet vienas dalykas buvo praleistas planuojant šią dieną. Labai svarbus dalykas, toksai svarbus, kad jis viską pastumia į priekį pusvalandžiu.
Pusvalandžiu!
Aišku, paprastajam žmogui tai nieko nereiškia. Bet, pavyzdžiui, Harbindžeriui, neįprastai atkakliam Harbindžeriui, tai yra problema.
Vyras vėl pasižiūri į savo kišeninį laikrodį.
Jis žino, kad tai ir vėl pasikartos, tas pats scenarijus. Jis pažįsta tą Daktarą per daug gerai, kad tikėtusi iš jo kažko kito. Tikrai ne kai jis yra daugiau nei kelių amžių senumo.
Pantalonas atsidūsta ir paslepia savo laikrodį dar kartą. Jis išnaudojo pakankamai laiko laukdamas, tikėdamasis.
Ir jis nusuka savo nugarą miestui, šliaužia prieplauka iki laukiančio laivo.
–Nagi jau, tikiuosiu, kad mūsų mylimas bankininkas neišplauks be jo mylimo bendrininko!
Ak, kaip jis pažįsta tą balsą, tą balsą kuris įkyrės jį iki jo (labiausiai tikėtina) ankščios mirties.
Ak, kaip jis jo nekenčia. Ak, kaip jis jį dievina.
–Žinai, aš kruopščiai suplanavau mūsų dienotvarkę, bet, kad viskas eitu pagal planą, tau reikia ja vadovautis. Ir tu, istoriškai turi su tuo problemą,– jis nesisuka ir nestoja, tai yra bereikšmiška, jo partneris visada bus šalia jo.
–Tisk, tisk. Manau, kad tai tik parodo kaip tau nesiseka planuoti. Ypač kai tu sakai, kad aš turiu istoriją su planų nesekimu,– daktaras pasiveja jį, ir prislinka taip arti, kad jų pečiai braukiasi vienas į kitą.
Galbūt tas beprotis yra teisus sakant, kad yra kvaila tikėtis kažko daugiau iš kažkieno kam nerūpi taisyklės, tuo labiau etiketas...
Bet nekreipiant į tai dėmesio, jie abu nueina iki laivo, ant denio laukia visa įgula kuri saliutuoja. Visi kariai pereina per visus formalumus– prisiekia savo ištikimybę Harbindžeriams, Didenybei Carienei ir viskam dar kas yra privaloma. Visa tai yra tiesiog prievarta, dalykas užverstas ant jų pečių dėl formalumo dėlės, bet aišku, tikriausiai kiekvienas iš šių žmonių vienaip ar kitaip seks Dottoro įsakymus. Juk jie norėtu vėl pamatyti žemę, argi ne?
Po viso to, laivo kapitonas parodo Harbindžeriams jų kabiną kuri laukia laivo gale. Jų gyvenamos patalpos yra pakankamai mažos Pantalono skoniui, bet galbūt paprasti žmonės sakytu antraip– kambarys turi karaliaus stiliaus lovą su keleta puikios kokybės antklodžių, pakankamai spintelių, mažą darbo stalą ir net balkoną pro kurį galima matyti kelią kurį laivas kuria plaukdamas.
(Duetas neklausia kodėl jie abu gavo vieną kambarį su viena lova, jie žino, kad naujienos apie jų santykius jau perėjo per kiekvieno Fatūjo ausis.)
Kai tik kapitonas išėjo iš kabinos, Dottoras rado patį arčiausia fotelį ir negraikščiai nuslinko ant jo. Jis nusiėmė savo kaukę, ir bandė pamasažuoti savo smilkines, jis pradeda klabėti tik po sunkaus atsidūsimo:
–Dievuži… Aš turėsiu praleisti virš savaitės ant šio laivo, be jokio užsiėmimo. Aš net neturėsiu ką studijuoti…
Pantalonas negalėjo sulaikyti savo šypsenos, jis buvo patenkintas kaip jo tarnai viską surušiavo ir sulankstė. –Bet brangusis, tu pamiršai pačią geriausią dalį– tau nereikės grįžti į tą bjaurią laboratoriją!– Jis pasisuka, kad galėtu žiūrėti į savo mylimo daktaro veidą. –Ir jei vis dėl to tau bus nuobodu, tu visada galėsi padėti man surūšiuoti tavo popierius. Tu ir tavo Segmentai pateikiate daug lėšų prašymų kurios aš esu įsipareigojęs perskaityti,– jis susikabina savo rankas, ir nusišiepia tik daugiau kai išgirsta dar vieną dejonę.
–Pamiršk tai. Galbūt aš tiesiog pasiimsiu vieną žmogų iš įgulos—
–Daktare!
Praeina kelios dienos ant laivo, visos vienodai nuobodžios. Bankininkas stengiasi pailsėti tarp jo valandų prie popierių, o Daktaras– na, jis daugiausiai tiesiog šliaužia po visur, kas kelias minutes grįždamas prie jo antrosios pusės laikino ofiso, kad galėtu pasiguosti dėl savo nuobodulio. Pantalonas paklausia ar anas norėtu jam padėti, Dottoras sudejoja, palieka jų kambarį, ir galbūt, vakare, jis nuryja visą butelį degtinės.
Jis dažnai yra susirūpinęs dėl jo vyro gėrimo, bet pastarasis dažnai atsako kažką panašaus į: "Tu tikriausiai pamiršai faktą, kad aš jau seniai nesu gyvas žmogus, matai…” Tomo verta informacija yra įsprausta į Pantalono ausis dar vieną kartą. Visa tai tiktai bandymas nukreipti jo dėmesį, kol daktaras išsitrauks dar vieną butelį.
Tai atsitiko tik vieną kartą.
Kol kas.
Bet tada, anomalija atsirado jų abiejų dienotvarkėje: svarbus susitikimas su kapitonu.
Jie abu neturėjo supratimo kas galėtu būti tokio svarbaus, kad toks susitikimas yra suplanuotas tiktai trečią dieną jų kelionės.
–Bajorai Harbindžeriai, man yra didelis malonumas priimti jus savo laive! Prašau, atsisėskite,– kapitonas nusišypso, fasadas kurį užsidėjo ant savo prakaituojančios kaktos. Akivaizdu, jis baisiai bijo.
–Kaip ir mūsų,– Pantalonas atsako greitai už juos abu, žinodamas gerai, kad jo antroji pusė yra per daug išdidus niekšas tokiems paprastiems formalumams.
–Matote, džentelmenai, neseniai atsirado… netikėtas trikdis mūsų planuotame maršrute,– vyras pradeda ramiai.
Pora žvilgteli vienas į kitą.
–Penkiasdešimt jūrmylių nuo mūsų dabartinės pozicijos, yra pavojinga pūga, kuri galėtu mus apakinti ir sustabdyti mūsų plaukimą. Tai yra, geriausiu atveju.
–Geriausiu atveju?– šį kartą, Dottoras prakalba.
–Blogiausias atvejis yra atsitrenkimas į krantą ir pabaigoje, mūsų mirtis begevybei tundroje,– kapitonas baigia rimtai.
–Tikrai, nukrypimas nuo mūsų planų. Ką jūs siūlote, kapitone?– Pantalonas metą iššūkį. O jo partneris, nebandydamas dalyvauti pokalbyje, žaidžia su palaidu siūlu.
–Aš, šio laivo kapitonas, siūlau, kad mes galėtume plaukti link šiaurės ir tada tęsti palei mūsų originalų maršrutą, taip mes užtikrintai išvengsime pūgos.– Jis nesulaiko sunkaus ižkvėpimo. –Tai, aišku, irgi ateina su savo kaina, turiu omeny– Arktinis klimatas.
–Tenais temperatūra eina giliai į minusą, ypač šiuo metų laiku. Jeigu mes drįstame tenai keliauti, mes privalome imtis tam tikrų saugos priemonių.– Dottoras prisijungia prie pokalbio, rodantis retą momentą rūpesčio savo aplinkiniams. –Ar mes galime viskuo pasirūpinti, kapitone?
Vyro akys prasiplečia, bet atrodo, kad jisai niekur nejudės iš savo vietos. –Aišku, juk mano laivas yra ledlaužis. Ir jei iškils kažkokių problemų, mes turime Piro Iliuzijas turinčius žmones,– jis per nauja įstato savo ramų žvilgsnį.
Bankininkas suniunuoja natą. –Tada yra nuspręsta, jūs turite mūsų leidimą įvykdyti savo planą, kapitone. Bet aš privalau paklausti, kiek visas šis reikalas kainuos mums laiko prasme?
–Ak, Bajore Harbindžeri, tai galėtu nustumti mūsų atvykimą tiktais pora dienų. Bet duodu savo žodį, kad aš ir mano įgula stengsimės to išvengti,– jis atsistoja. –ačiū, kad jūs man įtikinot šią misiją.
Neilgai po to, Pantalonas randa savo partnerį stebintį jų aplinką: jūros paviršius yra apklotas plonu ledu, įdomus vaizdas, tikrai. Matyti nesibaigiančia baltą erdvę kuri ilsėjosi ramiai metų metus, staiga būti įskelta žmogaus sukurtos mašinos, tai yra gamtos sutrikdymas. Tai yra laiko sutrikdymas.
Jis prieina arčiau, jo meilės murmėjimas darėsi garsesnis, bet ne ką aiškesnis. –Ar radai objektą kurį norėtum išstudijuoti, daktare?– Jis pažiūri į jo užmaskuotą veidą.
–Galbūt. Priklauso,– anas atsako aiškiai, nenorėdamas išplaukti iš savo minčių.
–Ak, kas tik padaro tave laimingą, brangusis, tiesiog neužilgo grįžk atgal. Tu galbūt ir esi mažiau nei žmogus, bet tu vistiek gali gaut hipotermija,– jis spusteli švelnų bučinį ant jo vyro skruosto, linkėdamas jam puikų laiką vienišam.
Jis grįžta atgal į kabiną, prie savo stalo kur jis privalo dirbti toliau. Tiktai traškūs ledo laužimo garsai lydėjo jį. Nebuvo degančio židinio, nebuvo išprotėjusio mokslininko monologo. Nebuvo jokių amžinų pažįstamų garsų.
Ilgą momentą, jis buvo vienas.
Pantalonas atsibunda vidurnaktį. Dar viena naktis be miego šaiposi iš jo. Ir jis dar galvojo, kad galės pailsėti per šią kelionę– bent jau saują miego galėtu gauti.
Jis pasisuka ant šono, tik dabar pajaučiantis, kad lovoje trūksta svorio: dar vieno kūno, bet tikrai ne dar vienos sielos.
Jis atsimerkia, ir kaip ir manė, jis tiesiai permato vietą kur turėtu būti jo vyras.
Vyras atsisėda, įsijungia stalo lempą ir ieško savo akinių. Jis apžiūri mažą kambarį, bet niekieno neranda.
–Kurgi mūsų Daktaras nuklaidžiojo šį kartą…– Jis sau atsidūsta ir pradeda dėtis sluoksnius kailių ir odos, pasiruošias išeiti, rankoje laiko žibalinę lempą.
Medinės lentos girgžda kai Pantalonas bando išeiti iš savo kambario tyliai, šešėliai šoka ant sienų kol jis lėtai eina, susigūžes nuo nemiegos ir sunkių rūbų kurie saugo jį. Jis pasiruošia, prieš atidarydamas duris į denį. Dėl geros priežasties irgi, juk arktiniai vėjai yra žiaurūs.
Vėjas į jį atsimuša su didelia jėga, priverčia jį užsimerkti, bet jis jau prie to priprato. Jis praveria savo akis dar kartą ir pamato žmogaus siluetą, jo žydri plaukai dabar tos pačios spalvos kaip ir jūra per kurią jie plaukia. Jis stovi nepajudintas vėjo, giliai mintyse.
Tiktais kai bankininkas prieeina prie to vyro, jis supranta kas atėmė Daktaro dėmesį.
–Šiaurės pašvaistė… įspūdinga net ir tau, ar ne?– Jis bando kibinti jį su aštria šypsena, vos išlaikydamas savo lempą.
Ta pašvaistė yra labiau kaip šviečiantys plyšimai, jos pulsuoja mėlyna ir žalia šviesa, įtraukiančios kiekviena organizmą tiesiog stebėti. Tos šviesos atrodo dieviškos, tam tikra prasme, tokios puikios, kad net tie kurie gyvena Abisalėje, išlenda į paviršių, kad galėtu pamatyti tokį reginį. Bet kodėl toksai dalykas visus įtraukia? Pantalonas nežino, bet jam tai ir nerūpi. Bet galbūt, tiesiog galbūt; tie plyšiai “danguje” parodo, kas iš tikrųjų tenais yra…
–Aš retai kada gaunu galimybę išvysti aurora borealis. Šis fenomenas yra pakankamai retas, o kai jo net neieškai… Na, per mano ilgus metus aš esu jas matęs tik keleta kartų. Mums iš tikrųjų pasisekė,– Dottoras nenusuka akių, vis dar stebi tekančias šviesas.
Pantalonas tiktais tyliai nusijuokia, atsiremdamas į kito pusę ir padėdamas savo galvą ant daktaro pečio. –Ar kažkas yra tau sake, kad tu atrodai mielai kai žiūri į beribį horizontą?– Jis pabando pakabinti aną.
Bet jo antroji pusė kažką sušnabžda tyliai, jau senai pripratęs prie tokių žodžių. Tai aišku nereiškia, kad jis jų nebrangina, aišku, kad jie jam daug rūpi, tiesiog, net ir dabar jis nepriėmė fakto, kad bankininkas norėtu būti su išprotėjusiu mokslininkų. Ilgam laikui irgi.
Bet jis bando mokintis tai priimti, kaip net save pakeisti, jei tai tik reikštų, kad jie galėtu kartu išlikti ilgiau ir jaustis palaimingais. Kol kas dar nebuvo didelių problemų, nors aišku, daktaras vis dar meta įžeidimą bankininkui kai jis nusivilia kažkuo ar anuo. Bet pastaruoju metu, jie buvo spjaunami be jokių nuodų, labiau benaudis refleksas nei kas kito.
–Aš nekenčiu tavęs. Tu neturėtum stovėti čia šaltyje. Mes privalome įeiti į vidų,– daktaras atrodo ypač sugrubęs, lyg būtų susigėdęs.
–Oi jetau, ar žmogus tau dabar yra svarbesnis už savo tyrimus?– jis švelniai sukikena. –Kad tiktais jūs nebūtumėte pasidare minkštas, daktare!– Jis net negali sustabdyti savo šypseną kai pastebi švelnią rožinę spalvą ant mokslininko žandų, ji pasidaro tik labiau akivaizdi kai lempa nušviečia ano veidą. Vienas iš daugelio atvejų kurie įrodo, kad jo partneris yra labiau žmogiškas nei jis leidžia sau pripažinti.
Bet jie grįžta į savo kambarį, lėtai, visą laiką Dottoras laiko savo vyrą arti savęs. Pantalonas mėgaujasi jo veiksmais, leidžia save būti laikomu ir vedančiu.
Kai jie yra viduje, Pantalonas nugūžia savo rūbus ir leidžia jiems ilsėtis ant jo stalo kėdės, per daug pavargęs juos pasidėti tvarkingai. Jo numylėtinis daro taip pat, jau lipantis į lovą.
Bankininkas gulasi šalia jo, rankos vyniojasi aplink jo dievinimo vyro juosmenį ir krutinę– jau seinai išmoktas judesys.
Pantalonas skiria paskutinius savo dienos žodžius jo meilei:
–Labanaktis, aš tave myliu.