Work Text:
Iš pradžių, kada aš žiūrėjo į jį, aš mačiau visus dalykus kuris padarė mane įsimylėti su juo. Jie sako, kad Niekada nepasitikėti pirmas įspūdis, bet aš neturėjau pasirinkimo bet juo pasitikėti.
Kaip galėjai jo neįsimylėti vos pažvelgęs į jį? Jis buvo tokio angeliško veido. Galėčiau be galo žiūrėti į jo raudonas akis. Tos akys teikė gyvybės: kai jis atsigręždavo į mane, tai buvo švelnumas, džiaugsmas, susižavėjimas. Jo akių kampučiai susiraukšlėdavo į gražią šypseną.
Juk visada sakoma, kad akys yra sielos langai. Jis buvo toks nekaltas. Kupinas jaunatviškos energijos ir ryžto. Toks naivus ir su visais prisiminimais apie gerai nugyventą gyvenimą. Galėčiau pasinerti į tą violetinį baseiną, norėjau, jei tik norėčiau sužinoti visas jo paslaptis.
Bet jei įsimylėjau vien dėl tų akių, tai buvo neįmanoma jo mylėti tik dėl vieno dalyko, reikėjo jį mylėti visiškai. Reikėjo mylėti jo spygliuotus plaukus, tuos skruostus, vis dar pilnus kūdikio riebalų, tas lūpas, ištemptas į nepakartojamą dantytą šypseną. Šį kūną, dėl kurio jis galėjo bėgioti, šokinėti, kovoti, miegoti, valgyti, juoktis, verkti... Dieve, poetai dainuoja apie meilę, o aš vargu ar galėjau jiems prieštarauti, nes jis buvo mano garbinimo objektas.
Nors kaip ir kiekviena meilės daina, ši taip pat turi pabaigą. Jei tik meilė galėtų būti amžina, jei tik ji būtų besąlygiška. Kada tos akys prarado savo pažįstamumą? Kada nustojau atpažinti jų liepsną, jų ryžtą? Jo veidas tėra tik prisiminimas, kai jį matau, jo nebėra to berniuko, kurį kadaise mylėjau. Aš jo taip aistringai nekenčiu. Jis niekada nesistengė nieko savyje pakeisti, visada ta pati kreiva šypsena, tas pats kvailas požiūris. Bėgo metai, o mano meilė virto neapykanta. Galiu kaltinti visuomenę, kad ji privertė mane jo nekęsti, bet iš tiesų tai tik aš. Man jis nustojo rūpėti, jis nebėra vertas jokio dėmesio. Noriu jam sušukti: Prašau, pakeisk šią kvailą šukuoseną, pakeisk savo akių formą, nosį, burną ir kalbėjimo manierą. Tu esi apgailėtinas. Galėčiau jam pasakyti, ir jis įsižeistų: Gerai, jis turi suprasti, kad tokio, koks yra, nepakanka.
Dabar, kai žiūriu į jį, jo neatpažįstu. Jo veidas beformis, jis į nieką nepanašus, ypač į save. Kaip aš jį mylėjau?
"Bakugou, ar ateini? Kirishima nori tau parodyti šaunią uolą."
"Taip, taip, ateinu, kvaily, nereikia šaukti."
Dabar atėjo laikas tiesiog nekreipti į tai dėmesio. Pasiimu striukę. Uždarau duris, palikdamas viduje netvarką. Pakeliam nuo grindų sudaužytą veidrodį, kai mano atspindys tampa ne toks nepakenčiamas.